Ne kiekviena pupa arčiau dangaus,
Koks atkaklumas – sėjam, sėjam, sėjam.
Prie grumsto tenka būtį savo glaust
Ir viens iš kito semti kuo tikėjom,
Nes vienas sluoksnis skystas pernelyg,
Kad neprapultų dulkės kai nusėda.
Galop matai, kad Leta per gili,
Na, o gentis pati save suėda
Per norus kruvinus, ir alkį be ribų,
Per kurčią širdį ir per siaurą protą.
Pupa užaugo, bet toli dangus
Gentis sau ruošia paskutinę puotą
Ir jos karalius nuogas po lapu
Tarytum vabalas nutyla užsiglaudęs,
Kai visos pastangos – padauginti kapų,
Patręšus pupą tarsi mėšlu liaudim.