Priglaudžiau, kaip derva, katę
Popinau, kipšas nematė,
Sotaus kąsnio negailėjau,
Vieną, rodėsi, mylėjo.

Ale kur tau, ale kur tau,
Tie pavasariniai burtai
Paną išvedė iš kelio,
Katinai pakrūmėm velia!

Būna, būna, kaip nebūna,
Aistros griūna lyg taifūnu,
„Šerk, nešėręs, miškan žiūri...“
Teks susemt „pasogos“ tūrį.