Kažkas pasikeitė tirštam tvankiam ore –
Giedram danguj pritvinko debesynai.
Tirpsti? Tirpstu. Įsielektrinu save,
Nes baimė tyli, amo negrąžina.
O man juk šaukti, bėgti nuo liūties,
Ir nuo krušos, ir nuo žaibų perkūno,
Nes juk žinau, koks šėlas prasidės –
Tai pranašauja pasišiaušęs kūnas.
Tačiau sustingstu ir ilgai žiūriu
Į didingumą dangiškos stichijos.
Dabar jokios puikybės neturiu –
Kaip ir ant vabalo bet kokio vasariškai lyja.