Vos tik Kitas nubudo, jis jau žinojo, ko šiandien nori. Labai labai nori! Taip taip, net akių nepramerkęs, net nepastebėjęs bandančio pakutenti nosį saulės spindulio, Kitas jau puikiai žinojo, ko taip trokšta, trokšta taip stipriai, kaip niekad dar negeidė. Ir nieko čia nuostabaus – Kitas visą laiką ko nors norėjo. Ir visąlaik kaip niekad stipriai. Na, bent jau jam kaskart taip atrodė. Nykštukas, nė neatsimerkęs, greitai greitai pirštukais pakedeno savo raudonas garbanas ir tik tada praplėšė vieną žalią akį. Po minutėlės atmerkė ir antrą. Ogi taip, jūs atspėjot! Kitas buvo nykštukas garbanius. Tas pats garbanius iš Garbanių genties, kurie gyvena tankiuose miškuose, visi yra raudonplaukiai ir, žinoma, labai labai garbanoti. Nes... nes kitaip jie ir nesivadintų garbaniais. Skirtingai nuo nykštukų didonų, visi garbaniai vilki tvarkingai jiems tinkančius drabužėlius ir nė kiek ne per didelius batukus. Ir rankovės jų visai ne per ilgos, ir kelnės žeme tikrai nesivelka.
  Ir kaip galvojat, ko gi šiandien nori Kitas? Neatspėsit, ne. Pasirodo, nykštukui baisiausiai, labiausiai, ypatingiausiai prireikė mėlyno raiščio plaukams. Na, visi nykštukai garbaniai dažniausiai savo plaukus suriša plaukų raiščiais, raišteliais ar kaspinais, kad netrukdomi galėtų dairytis po mišką – juk garbanos tokios neklusnios. Savaime aišku, nykštukas jau turėjo visą skrynelę raiščių ir kaspinėlių – raudonų, žalių, oranžinių, išmargintų taškeliais, juostelėmis ir trikampiukais. Žinoma, tarpe jų buvo ir mėlynas raištis. Bet vakar Kitas, pamiškėje stebėdamas didžiuliais lyg valtys batais avintį pievų nykštuką didoną, užmatė, kad šis į baltas kasas įsipynęs platų mėlyną kaspiną. O, kokį gražų! Tokio Kitas dar neturėjo. Žinoma, mažas garbanius labai užpavydėjo didoniūkščiui to mėlyno kaspino. Taip užpavydėjo, kad vos neapsiverkė, kad staiga pasijuto pačiu nelaimingiausiu nykštuku pasaulyje. Tuoj paaiškinsiu – Kitui visuomet labiausiai, baisiausiai ir ypatingiausiai prireikdavo būtent to, ką turėdavo kas nors kitas. Jis iškart pamiršdavo, ką turi pats, kad to ar ano jau pilnos visos dėžutės, skrynelės ar spintelės ir kad iš tiesų jam to ar šito visai ir nereiktų. Bet kaip gi taip, kažkoks didonas turi nuostabų kaspiną, o jis, garbanius, tokio neturi! Pavyzdžiui pereitą kartą Kitas taip labai labai smarkiai norėjo paveikslėlio ant sienos. Ne bet kokio, o lygiai tokio paties, kokį pamatė svečiuodamasis tošiniame namelyje pas nykštuką Tošį. Oi daug nuotykių patyrė Kitas, kad gaut tokį pat grožį, ilgą kelią nuėjo, ir nuo manguto slapstėsi, ir su ežiu galynėjosi. Ilgai jis ieškojo uodeguotos pilkosios gervės, kuri tik viena mokėjo tapyti, bet išsvajotasis paveiksliukas dabar puikuojasi ant garbaniaus eglinio namelio sienos, tarpe kitų aštuonių paveikslų. Tiesa – apdulkėjęs ir pamirštas. Dabar jau visai nebereikalingas.
  O štai dabar naujas uždavinys – kaip gi jam gauti tokį patį šviesiai mėlyną raištį? Neims gi prašyti nepažįstamo didoniūkščio dovanot plaukų papuošalą. Tuomet jokio įdomumo, juk tą kaspiną tuomet turės tik jis vienas – nykštukas Kitas. Ne, taip neveikia! Garbanius raukėsi, markstėsi, bandė krutinti ausis, kasėsi nosį ir piktai trypė – kad mintys suktųsi kuo sparčiau ir kad kuo greičiau gimtų naujas planas, pavadinimu „Kaip gauti mėlynąjį kaspiną“.
  Net nuostabaus ryto Kitas šiandien nepastebėjo. Jūs kada nors nubudot ankstyvą rytą po egle? Ne? Tai nieko jūs ir nesuprantat. Mažyčiai, didesni ir net visai didoki paukštukai suokė, giedojo, ulbėjo gražiausiais balsais, jiems dirigavo raiba gegutė, vis įterpdama savo „ku-kū!“, o pačioj pušies viršūnėj ritmą kaleno genys. Dar vakar nykštukas Kitas gėrėjosi tuo koncertu, o šiandien nė negirdėjo to darnaus paukščių choro. Gegutė net pyktelėjo ir sukukavo be eilės šešis kartus – kukukukukukukukūkukūkukū! Ji lyg bandė perspėti garbanių apie tykančius pavojus. Bet net ir šito Kitas nepastebėjo. Jis pasiėmė didelę lazdą, ant pečių užsimetė languotą švarką ir išėjo ieškot… Vabalo. Ir ne bet kokio, o paties rečiausio, paties gražiausio – Niūraspalvio Auksavabalio. Žinoma, taip mandrai jo niekas nevadindavo, o šaukė paprastai – Auksi. Dėl to Vabalas labai pyko ir dar kruopščiau slapstėsi. Bet! Bet gi Auksis buvo tiesiog visagirdintis, visamatantis ir visažinis – jis gyveno vieninteliame didonų pievos ąžuole, prie kurio kas vakarą susirinkdavo visos šarkos, kad aptartų pačias įdomiausias dienos naujienas. Na, šarkos jau tokios – skraido visur, klauso visų, o po to kad tarška, jokios šventos ramybės, o štai naudos gali būti.
Tai ką – ieškoti mėlynojo kaspino!