Vabzdžių gyvenime lyg pokyčių nedaug,
Tik puotoje būties kitų žiedų nektaras,
Tas pats apkvaitęs siekis link dangaus,
Iš po nakties tirštokas rūko garas,
Tačiau zenitas ten, už praeitos dienos,
Pilki šešėliai be kvietimo tvinsta.
Sparnams kažko sunkiau, sunkiau plasnot,
Tačiau ir tupint nei ramu, nei minkšta.
Zirzi, pajutęs tu savas ribas,
Kaip? Juk dar vasara, nektaras upėm plūsta,
Bet tu — vabzdys, ne tau juk duota spręst,
Kada išnykti, tad neverta skųstis.
Svarbu, kad vasara kita, žinai — tikrai ateis,
Vėl margos pievos rodys giedrą dangų,
O ten be muzikos plevens sezono to vabzdžiai
Nes bus jiems linksma, jog skrajoti lengva.