Laikui
Kaip tu greitai tapai, susiskaidęs į potemes, laike,
O visur pasilieka tik atspalviai lašo spalvos –
Tavo mintys mane su palete apdžiūvusia vaikos,
Tik sustoti baisu, nes pavyti gan greit nusibos.
Tu prie vartų ugnies palikai suliepsnojusį rytą,
Tamsų vakarą paskandinai girto vyro kalboj.
Keista, aistros nuo mano žaliuojančio medžio nukrito,
Kada trankės į žemę apsunkę rudens obuoliai.
Aš turėčiau rami išsimaudyti Tavo eskizuos.
Kaip pavargus avis prisiglausti prie būrio avių.
Lauksiu mirtį įteikiant ant podiumo – Vargetos prizą –
Be diplomo, be žodžių, garsų, be ženklų ir spalvų.