Jaunatis būrė dobilų laukui:
Ant žiedų šventos rasos žibės, –
Tarsi eldija dangumi plaukė, –
Veidus prausę, mylėti gebės, –

Dosniai lauką nubarstė, dabino...
Lyg žibinčiai, skaidriausi lašai
Girdė dobilo vaiką... Kas žino,
Kiek dalužei tereikia mažai?