Reik uždegti deglus, kad apšviestų,
Kad  parodytų tikrąjį žmogaus veidą,
Kad galėtume būti tikri dėl savo ateities,
Saugiai eiti ir niekas nenusuks sprando.
 
Nerimstanti nepasotinamųjų minia,
Visuomet alkana, visuomet ištroškusi,
Kažką nuversti, ištepti, aptaškyti purvais,
Kad galėtų po to garsiai rėkti ir švęsti.
 
Negalim leisti, negalim pasiduoti,
Kad kirmėlės rytų gyvą žmogaus kūną,
Jeigu leisim sujudėt visam kirmėlynui,
Nepaliks nė griaučių, kurie ilgai dūla.