Naivumas skraido būtyje,
Atsisakydamas minties apie nuodus,
Nebematuodamas iš turimų jėgų kaip ekstrahuoti naudą.
Sapnai mus pakelia beprotiškai aukštai —
Nebesvarbu, kas bus,
O sausos akys taip retai berauda...
Kas ten, laukuos — ar dobilai, ar lubinai?
Bujoja, žydi, bet į prėsmą neina.
Glėbys atsimena — kažką tu pagavai,
Ir tvinksniai tebegieda unikalią dainą.
Tik atminty, tik tavo atminty,
Kur ir nektaras, ir klastingas nuodas.
Naivumas skraido erdvioje būty,
Nebesumodamas, kas riekę duonos duoda.
Juk pasisotinsi bambėjimu, juk žirsi trupiniais,
Gal pelenais, gal dulkėmis nukrisi.
Naivumas plis ir pats save paneigs,
Jam viskas niekas, na, o niekas — viskas.