Žydras dangau, kur debesis nešioji,
Paimk nors kartą ir mane.
Nunešk per ežerus, upes, per klonius,
Parodyk pievas žydinčias, vešlias.
 
Parodyk žalią, platų lauką žiemkentėlių,
Palaimink juos subręst skalsiais grūdais,
Kad nepritrūktų duonos  žemdirbiai ant stalo,
Kai susirinks šeima po darbo vakarais.
 
Parodyk Lietuvą, jos miestelius ir kaimus,
Juk jau seniai jų sodžiuose buvau.
Ar liko ten pastogėse žmonėms dar laimės,
O gal tuščių kasmet palieka vis daugiau?
 
Gal Mažupė paaugo, juk Pasvaly derlingos žemės,
Kaip Biržai laikosi ir kaip Panevėžys?
Norėčiau skrist per Zarasus ir Antazavę,
Virš ežerų, kur Lietuvos rytinis pakraštys.
 
Ilgai gėrėčiausi Daugais, Alytumi, Varėna,
Dar Suvalkijos lygumom, ramios Šešupės vingiais.
Ožkabaliuos virš savo ąžuolo ilgiau sustočiau
Ir jo aukšta viršūne džiaugčiausi laimingas.
 
Būtų gerai virš Žemaitijos plaukti,
Ji man tokia sava, gražuolė ir miela.
Didžiausias riedulys Barstyčiuose tikrai dar laukia,
Vėliau prie Baltijos, kur Klaipėda, Nida.
 
Kaip debesų kelių, dangau, nepavydėti,
Netrokšti akimis aprėpt gražiausios žemės!
Kaip Lietuvos, gimtinės savo, nemylėti,
Jos girių, dirbamų laukų, jaukių miestelių!