Širdis pasakė: – Pavargau
Plakti krūtinėje žmogaus.
Įpročiais negerais manęs
Jis netausoja, teks užgest.
Siela ją guodė: – Palūkėk,
Gal, laikas eis, susiprotės?
Gyvenimas – toksai gražus,
Nustosi plakt, žmogus pražus.

Viltis, išgirdus graudžią kalbą,
Skubėjo draugėms į pagalbą.
– Būkite stiprios, esat dviese,
Padėkit jam ir jis padės jums.
Jėgos sugrįžta juk į mus,
Ramybė lanko kai namus.
Širdie, stipri tu turi būti, –
Ištarus tai, prie sielos gludo, –

Kelrodė prigimties esi,
Kol tu – šviesi ir ji – šviesi, –
Vainiką rūpestingai pynė, –
Ten išeini juk... paskutinė.
Širdis kuždėjo: – Atsitiesiu.
Meilę patirt žmogui padėsiu.
Siela atitarė: – Gana 
Ašara prausti vargana.

Ir kai nušvito naujas rytas,
Pas žmogų Angelas atbrido.
Rasa velėjo basas kojas...
Širdis spurdėjo: asistuoju...
Amžinai meilei, – raudo, šilo...
Išpeltakiavo žodį „myliu“.
Toks šventas jausmas, toks gražus
Barstė jos laimės tiražus.