Savim jauti, kai sutrupa būties dangus,
Rasa dar plūsta, bet sula tirštėja,
Kai nežinai, ar nori atsibust,
Tačiau riedi ant kažkieno idėjos,
Ant pareigos, tikėjimo, vilties –
Naivios, žalios – it vakar būtum gimęs.
Tava delčia toli nuo pilnaties,
Nebeplasnoja – atminimuos knypias.
Rasoji gausiai paryčio sapne.
Anksti saulėtekis, tad miegas lyg budėtum.
Tiesi rankas, randi tiktai save
Ir aibę vietos, nebe savo vietos.
Jėga, valia... Tik žodžiai burnoje,
Kurie galop prie gomurio prilimpa.
Nešu namo trapaus dangaus šukes,
Nes šviečia žilas lig baltumo nimbas.