Bažnyčioje parapijiečių buvo vienas, kitas. Vengdamas pažįstamų akių, Skystimas įsimaišė tarp davatkėlių...
       Pasibaigus mišioms, klausykloje pasirodė didelė kunigo ausis:
       – Keikiesi?
       – Išsilavinimas neleidžia: išklausiau trumpąjį marksizmo – leninizmo kursą.
       – Gavėnią pažeidinėji?
       – Anksčiau – taip. Dabar – vos galą su galu suduriu.

       – Griešiji?   
       –  Pasitaikydavo, – čia Antanas patikslino, – stagnacijos laikais.
       – O Dievo įsakymą „nevok“ vykdai? Po Nepriklausomybės paskelbimo, – pabrėžė kunigas.  
      Skystimas sunerimo. Sovietmečiu, būnant partijos veikėju, nors ir „moralės kodeksas“ reikalavo būti sąžiningam partiečiui, meluoti pavaldiniams ir juo labiau visuomenei nevengdavo. Bet čia – bažnyčioje, kur šventa krikščionio pareiga Dievo tarnui sakyti tik tiesą... Visgi prisipažinti vogus trūko drąsos. Nesulaukęs atsakymo, kunigas pakartojo klausimą, tik truputi kitaip:
       – Į svetimą gerą kėsinaisi?
         Staiga Antano viduje pabudo sąžinė ir jis prisipažino. Kunigas uždavė dar vieną klausimą, kurio nėra nė viename šventame rašte:
       – Kur padėjai?
         Teko pasakyti 
       – Ar atgailauji?
       – Atgailauju, – pralemeno Antanas.
       – Ar kokią nors maldą žinai? Melstis moki?
Antanas suglumo:
       – Taip.., ne..., tikriausiai ne, nelabai. Anksčiau, vaikystėje daržinojau, dabar gerokai primiršau.  
         Kunigas įbruko Antanui lankstinuką su maldomis bei paliepė, čia pat bažnyčioje  dešimt kartų perskaityti maldą „Tėve mūsų“ ir pakilęs, peržegnojo išganytąjį:
       – Dievo vardu atleidžiamos nudėmės  nusidėjėliui... Amen!
         Grįždamas namo paslėpto laimikio Antanas neberado...
         Po metų Skystimas vėl patenkino močiutės užgaidas –
atliko išpažintį pas kunigą:
      – Keikiesi?
      – Tik užsienietiškai.
      – Griešiji?
      – Nespjaunu.
      – Su kuo?
      Antanas pagrūmojo kunigui pirštu:
      – Na jau ne klebonėli, neišdegs. Čia tau ne pernykštė žąsis...