Netalpina dubuo šio sezono apsalusių uogų –
Lyg į gomurį prašosi atlygis daržo ravėjimo.
Lipa žalias peizažas puikuotis pro langą ne nuogą,
Bet neperšti akių, net jei kūną jauti tarsi sielos kalėjimą.
Lengva? Ne. Juk neskrisi, nes pareigos, rūpesčiai
Prikabino svajonę stipriau, nei sunkus laivo inkaras.
Tu šypsais, kai prie uogų yra kam čiauškėti ir tūpčioti,
Tu jautiesi lyg vasara, gebanti duoti – ne imti.
Rytas. Girgždini sąnarius, ieškai, kur draugas kauptukas,
Ir sode aptinki, kokios gausios ryškėja užuomazgos.
Tavyje naujas įnamis – skubantis rytmečio rūkas,
O pilnam dubeny it pagundos paraudusios uogos.