Tokia nostalgija apsėdo,
Nors imk, žmogau, ir nusišauk
Su durų rankena. Bet gėdą
Galiu taip amžiams užsitraukt.

Neturi ji eiklaus gaiduko,
Skylės nėra kulkai įdėt.
Matyt, varžtelis atsisuko,
Gyvai teks po dangum gedėt.

Rupūže, trauktumeis į šalį, –
Ne smiliumi, kumščiu grasau, –
Kaip dėsiu aš tau į akelę, –
Piešiu vaizdelį gražų sau, –

Nereiks kosmetikos, puikuosies,
Kol degs „žibintas“ po akim.
Nostalgija knebina nosį,
Zylioju vėl... šviesia širdim!