Eglutė buvo dar mažutė. Na kiek gi jai – trys, na gal keturi metai. Metukai. Mažai dar mačiusi gyvenime buvo – ką gi spėsi, ką suprasi per tas kelias žiemas ir vasaras. Augo ji visai viena – gal tik tolumoj už upelio paskutinius metus skaičiavo viską žinančios skarotos senolės – kelios senos eglės. 

  – Gražus  medis užaugs – vienatinė tokia laukuose, niekas neužstos saulės, brangia drėgme nereiks dalintis, dėl lietaus lašo rūpintis neteks. Vai plačiai šaknys išsikeros, laisvai tankias šakas išskleis, – džiaugėsi senosios, kiekviena slapta vildamasi, kad tai jos vaikaitė – kadais vėjo ar paukščio atnešta sėklelė.

  Bet sykį kėkštas atlėkė. Prie jos, prie eglutės. Pabandė tūpt į liaunas šakeles, pasidairyt nuo lieknos viršūnėlės.  Linksta šakos, viršūnė svyra. 

Pakraipė galvą ir netolies giliukę pakasė. Atsargos žiemai. Pakasė ir pamiršo. Ir niekas nė nepastebėjo, kaip pavasarį iš žemės du lapeliai prasikalė. Kas gi juos ir pamatys žolėj. Ūgtelėjus eglutė ir nesidairė žemėn – tik į saulę, tik į vėją, į padanges. Bet kitą vasarą išdygęs daigelis išstypo, išskleidė keturis lapelius, šešis. Ir tada jau visi pastebėjo, kad šalia, visai šalia paūgėjusios eglutės į viršų stypsta ąžuoliukas. Eglutė, tiesą sakant, nudžiugo – jau pabodus buvo vienatvė ir tyla. Kas, kad drugys ar paukštis atlekia. Atlekia ir nulekia. Žodžio netaria, nakties sapno neišklauso… 

O senosios sunerimo – kaip taip dabar? Taip arti, taip šalia? Ar saulės, erdvės užteks? Kaip tokia brangia drėgme dalinsis jųjų vaikaitė?

  Na, bet gal nunyks gležnas augalėlis, augančios eglės gujamas, gal kokia stirna nukąs, gal kėkštas nulauš. Neaugs medis šalia medžio, skurs viens kito skriaudžiamas. Antai netolies pušis ir beržas rungtyniauja. Lyg nusvilę abu, lyg nugąsdinti viens kitą priliest bijo – pušelės šakos skurdžios, vis nudžiūsta tik ūgtelėjusios. Beržas persikreipęs, lyg visad tolyn bėgantis nuo kaimynės. 

  Bet eglutė kaip sesė vyresnioji ąžuolėliu rūpinosi – nuo kaitrios saulės savo šešėliu dangstė, nuo vėjo vis platėjančia skara gaubė.  Ąžuoliukas augo, stiebėsi. Ir visų nuostabai jie draugavo, netrukdė viens kitam. Rudenį nukritę ąžuolo lapai drėgmę saugojo, o žiemą eglės plačios šakos ąžuolo šaknims sušalt neleido. O jojo platėjanti laja lyg brolio apsiaustas smailą eglės viršūnę nuo audrų globojo. Ši gi stengės saulės neužstot. Jau ir nepasakysi – kas vyresnis, kuris už kurį labiau atsakingas jaučiasi.

Vešlūs užaugo medžiai – iki debesų rodosi išbujojo! Eglės šakose lizdą karvelis keršulis susisuko, o ąžuole raudonuodegių šeima namus rado. 

Ir nė karto blogo žodžio viens kitam netarė, audros debesies nepalinkėjo. Ir ošti kartu išmoko, ir vasaros kaitros ramybėje sykiu patylėti. 



O pabaiga?

Ji bus. Gal sykiu, gal kiekvienam sava.