Ko gi vėlei tu, širdele,
Sau laidavus gervės klyksmą?
Pažiūrėk, – vyšnelė kelia
Vaisių sirpstantį, – paliksiu
Po savęs vėl naują gentį, –
Šakele liauna mojuoja, –
Tylą sėmus, neik šalventi,
Būk kantri, – lyg arfa groja, –

Mudvi pasitinkam rytą,
Dienai nusilenkiam dviese.
Žvaigždei vakaro pražydus,
Ant suolelio kai prisėsi,
Mes be žodžių pasiguosim,
Nes į vieną jau suaugom,
Tau stiprybės aš įduosiu,
Piršiu jaunatį į draugę.

Negedėk, nedužk, širdele,
Ir neleisk gėlai užspeisti
Nei vienos mažos kertelės,
Kur tik mylimus įleidžiam.
Grįžta jie iš Paukščių Tako,
Nešdami sparnus, kas žino,
Kur skrajojo, ką pamatė?
Atmintį raide gražina.