Palaima sapno vakarėjančiam gaise
Ir jokio liūdesio, kad dar diena jau baigias,
Nes nėr miglos, kur tu neši save –
Dar neišbluko juslės, mintys, spalvos, raidės.
Kvėpuoji? Markstaisi? Dar alksti? Dar geidi?
Tiesi rankas – viliesi ir tikiesi?
Nors nežinia, koks rytas priešaky,
Svarbu – žinai, kur tu save padėsi,
Takai išmindyti be žiburio nuves,
Į tavo darbus, kol gebi judėti.
Palaima sapno vakarėjančiam gaise.
Neblunka spalvos gebantiems trupėti.
Krenti į vienį nuostabios būties,
Nors dalimi, nors pleiskana, nors tvinksniu.
Juk kaip ir aš už mylimus meldies
Ir tampa guolis kaip glamonė minkštas.