kai gervė palieka likimui taip saugotą lizdą
o rugio daigelis dėl grumsto sunkaus galvą pasuka
čia vienišas klevas į putino uogą save pamerkia

šermukšnis pasrūvą raudoniu mat jaučias išduotas
kai namo langinę supykęs apibara vėjas
lašelis lietaus drąsiai beldžia į stogo kepurę

sunki obelis savo brendusį vaiką aukoja
kad stalui kalėdų įpilti artipilnę vyno
ateina tada metų laikas kur rudeniu šaukia

ir vasaros darbą paliktą į nieką supeikia
įkalbina saulę anksčiau eiti gultis
ir vieniša snaigę pagavęs

mums lapkričiu
                             buria