Už viską: ačiū, – tau ištarsiu švelniai, – ačiū.
Tyla, kalbėjimas ir supratimas – duona
Kasdienė sielos. Kelią, skyrė mums – tą patį.
Ačiū – už rožių neišskintą milijoną.

Namus, kuriuos pakėlėm dviese iš griuvėsių,
Tekėjo skausmo ašaros, skambėjo juokas.
Tau prižadu šiandien, „mirtis kol skirs“ – mylėsiu,
To meno, vienas kitą remdami, išmokę.

Tavęs tik vieno paprašysiu: šalia būkim,
Prakirpk man naują rytą, siuvinėsiu naktį.
Užtrukime dar šitoj žemėje, užtrukim...
Po vieną – ilgesiu lyg eketei užakti.

Už viską – ačiū, – tau tariu, mielasis, – ačiū.
Net ir už tai, ką pamiršai, esu dėkinga.
Visko patyrėm – daug, išlikom – tokie patys,
Mylėkim, kol pavasariai žiedlapiais sninga.