Kaip dabar ieškoti savęs,
kai esi išsibarstęs atsitiktinumų pievose –
jokios ryškesnės žymės
nei veide, nei širdy
seniai ir pats, ir kiti
nesugebi(a) savyje (ir tavyje) įžiūrėti?..

Vien tik klaidžiojantis žinojimas erdvėj,
kad viskas gali mainytis ir būti kitaip
nei esi pripratęs ar įsitikinęs –
visi svertai teisingi ir piktdžiugiškai tikri...

Kai migla užlieja akis, visai nesvarbu,
ar bedugnė taps tavo tikraisiais namais,
kuriuose nebus nei prozos, nei poezijos,
vien tik drugių lavonėliai...

Tada bandai iškvėpti žodžius kartu su oru,
orą įkvėpti kartu su svajonėmis apie tai,
ko niekada nebuvo,
bet galėjo kartotis artimojo akyse...