Įvykis buvo nekasdieniškas. Galima sakyti sensacinis. Mat Antanas Skystimas, kažkada garsėjęs kaip visuomeninis lektorius ateistas, nusprendė eiti išpažinties. Ne todėl, kad staiga patikėjo dangaus karalyste, o tenkindamas močiutės kaprizus.
       Kas galėjo pagalvoti, kad senutė, vos galinti išlaikyti šaukštą rankoje, ims ir paskelbs keturiasdešimtmečiui anūkui besąligišką ultimatumą: arba išpažintis, arba visas turtas po jos mirties atitenka bažnyčiai. Aišku, iš dviejų blogybių anūkas pasirinko pirmąją. Kaip nekaip, o dviejų aukštų mūrinukas Šventosios pakrantėje ir trys valakai dirbamos žemės, tiesa, išnuomotos bendrovei, bet užtat nei sėji, nei pjauni, o pelną gauni.
       Švento Antano dieną, gerokai prieš patekant saulei, Skystimas išsiruošė į bažnyčią. Kad kaimynai mažiau svilintų akis, išginė žaląją į ganyklą. Vos tik gyvenvietės trobesiai pasislėpė už alksnyno, Antanas įsmeigė kuolą į baltųjų dobilų kilimą ir per runkelių lauką patraukė bažnytkaimio link.
       Po valandos jis pasiekė tikslą. Nusivalęs varnalėšos lapais žemėtus pusbačius, pritūpė prie kūdros nusiplauti rankas: negi eisi į dievo namus murzinas. Pritūpti tai pritūpė, bet nusimazgoti nespėjo: priešais jį, apsuptas žąselių haremo, išdygo didžiulis žąsinas ir šnypšdamas puolė Skystimą.
     – Štyš, bjaurybė! – Antanas pabandė nuginti karingą paukštį.
        Žąsinas į tai reagavo savaip: po kiekvieno „štyštelėjimo“ imdavo pergalingai gagenti. Tai nejuokais supykdė Skystimą, o čia, kaip tyčia, po ranka pasitaikė kumščio dydžio akmuo.
        Neturėdamas savanaudiškų kėslų, metė akmenį ir pataikė į pačią žąsų tirštumą. Klykdami paukščiai išsisklaidė. Bet viena, suplakusi sparnais, išsitiesė veidrodinio vandens paviršiuje.  
O rupūže, kas dabar bus? Skystimas vogčiomis apsidairė: ar nestebi kas? Reikia nedelsiant paslėpti nusikaltimo pėdsakus. Įsitikinęs, jog niekas nemato, išgriebė įkaltį. Kur įgrūsti? Antanas apžvelgė vietovę. Šventoriaus patvory, pamatęs vešlų dilgėlyną, skubiai jame paslėpė auką, jau svajodamas, kaip grįžtant iš bažnyčios, pasiims laimikį ir pasidarys sau puotą, – išsikeps žąsį su obuoliais. Su šia svaiginančia mintimi Skystimas atsistojo, godžiai nurijo burnoje susikaupusias seiles ir patraukė į bažnyčią.
 
Bus daugiau.