Į pilnaties naktis kai renkas prasto miego šmėklos,
Esu rami, nes blogo niekam nelinkėjau.
Žinau, kodėl — per daug į siaurą atmintį sudėjau
Ir lūkesčiai neišsipildantys išbrinko tarsi senos sėklos.
Tad viskas juda, spurda, neriasi iš lukšto,
Nepaiso nei erdvės duotosios, nei žymėto laiko.
Ir jausmas pertekliaus — lyg aš netekus saiko
Ir tik todėl minioj beveidėje turėčiau būkštaut.
Ateina, atplaukia pavidalai ir purto, varto sąmonę —
Tarsi atrastų kokią nuodėmę nepasakytuos žodžiuose.
Iš ryto atrandu į virvę susuktą paklodę,
Bet dar labiau brangint imu būties dienelę trumpą
Ir kaip nieką kitą trapią.
Kokie dar priekaištai, nebylūs buvę pakeleiviai?
Net jūsų apsupta, lieku viena, kaip tokia buvus.
Vandens gurkšnelio siekia išsausėję lūpos.
Tarp mūsų ne naktis bemiegė — mano dar neišdalinta meilė.