Kalbėk nuolankiai, žeme, su dangum,
Kad rūstis nesutraiškytų trapaus gimties ažūro.
Perkūnas pagrūmos, papils krušos – neatsisuks,
Ar ten, už jo, kas nors tarsi už mūro.
Jis nudardės tolyn – savais keliais.
Tai tau teks glaust, priimt visus silpnuosius,
Tau teks nukrypusiems, palūžusiems atleist,
Teks gydyt, tvarstyti, įkvėpt, paremti, guosti.
Tai tavo maldos bus be pabaigos
Ir tavo padėkos voliosis sąšlavynuos,
Kai gyvastis, riedėjus iš vagos,
Užgarantuos tavęs jog nepažinus.
Įžeidžiai drėbs esi kad purvina,
Mažai davei, nors sutrupi į smiltis.
Kalbėk nuolankiai, žeme, – kaip mama.
Ir kelk į dangų nurasotą viltį.