Įsibėgėjusi jei šoksiu nuo kalvos,
Iš pievos žydinčios pataikysiu į dangų.
Nors kas ropojančiai naujus sparnus paduos?
Kas bent pravers naivioms svajonėms langą?
Bet va, vaikutis irias tarp žolių,
Ir man belieka iš paskos jam leistis,
Vis pakartojant, kad galiu, galiu,
Net jei atrodys tai nerimta, keista.
Lyg senas kelmas kiltų link šviesos,
Kur atžalynas sulą jau pakėlė.
Ir šitas jausmas man sparnus vėl duos,
Kad nusipurtyčiau tiek pelenus, tiek smėlį.