Gudri ta močiutė, kuri pavėdėjo ant kranto
Ir liepė žiūrėti į gelmę vandens.
Ilgai, kol pradėjau ne kriaukles dugne,
Bet siaubūno akis įžiūrėti,
Tamsus duburys kol pravėrė išalkusią dumbliną ryklę
Ir aš surikau nuo apėmusios baimės.
Nuo tol nereikėjo priminti smalsiai mano žioplei,
Jog eiti ant kranto vienai ne valia –
Tamsus duburys, nuolat alkanas,
Kriaukles primerkęs, nebijančio vaiko vis tyko ir tyko.
Gudri ta močiutė –
Kai aš paūgėjau, išmokė, kaip galima plaukti,
Bet kriauklių primerktos dvi akys
Lig šiol apie grėsmę galvoti įspėja,
Nešokt be atodairos ten, kur neaiški gelmė,
Kol nesu pasiruošus plaukt ir išplaukti.