Kai atsiveri Žemės gyvasčiai ir grožiui,
Pajunti raminančių garsų ir spalvų jūrą,
Nes gamtos pasaulyje nėra to blogio,
Kuris plėšia, nuodija, žudo sielą ir kūną.
 
Žemė jaučia mūsų nerimą ir skausmą,
Juos  užglaisto rožės žiedlapiais baltais,
 Daug gilių žaizdų joje žmogus palieka,
 Laikas vėl jas paverčia tiesiais keliais.
 
Ten labai aukštai dangaus platybės, erdvės
Ir atrodo, kad  tokia tyla, tokia ramybė, bet,
Kaip žemėje, dangaus kūnai gimsta, miršta
Tam, kad nuobodi nebūtų visatos kasdienybė.