Nei atkariausi, nei išmelsi kiek daugiau erdvės ir laiko,
Net jei nešioji skeptrą ir karūną.
Kiekvienas laikrodis sekundėm amžinybę raiko
Ir trupa dulkėmis ne tiktai drapanos prabangios, bet ir kūnas.
O potvynių – atoslūgių liežuvis it šiurkšti ragažė.
Lendi pavasariais kiekvieną kartą vis silpnesnis ir kvailesnis,
Kol tau atrodo, kad būties geidi be apribojimo –
Jos tau vis maža, maža, maža.
Kas drįs nulupt nuo sosto ir prie atliekų išmesti?
Tačiau nei atkariausi, nei išmelsi vienetinio būvio,
Tik būsi vertinamas tiek, kiek pats savęs pasėjai,
Kai nulaižys tave atoslūgio šiurkštus šiurkštus liežuvis,
Kai dulkes išnešios nepermaldautas ir nenukariautas vėjas.