Gyvybės pokylyje lengva nėr suprast,
Kaip viens į kitą keičias tavo būviai.
Ką tiktai sulą kelianti buvai šaka,
O štai jau žiedlapiai ant tako tarsi rūbai guli,
O štai akimirksnis, kai tu tapai drugiu,
Kurs be atodairos sudegt į aistrą skrieja —
Tai, ką dabar sapnuos retuos regiu
Ir patikėt sunku, jog nusidėjau.
Patyriau dangų. Keista, dievaži,
Būties viršūnėje kad atžalos jau supas.
Ir vėlei vasara svaiginančiai graži,
Tačiau sula lyg baigės — nebeplūsta.
Tik vienas lašas kaupias iš akių —
Tiek graudulys, tiek džiaugsmas susimaišęs —
Nei tu kvieti, nei aš tave kviečiu —
Lyg pasibaigę būtų mums kviestinės vaišės.