Margoji vasaros suknia

Kasdien margesnė vasaros suknia
Ir dėtys, pilnos jaunikliukų, čirpia.
Ta Laiko upė plūsta į mane,
Vis panešėdama ką nors anei parduot, nei pirkti –
Susemt kaip įspūdį, gėrėtis ir nustebt,
Apsvaigti vyno nė neparagavus,
Suprast, kokia menka yra žmogaus valia,
Nes juk susigūži, kai dangūs sužaibavo,
Kai pila krušą juodas debesis,
Kai derlių būsimą baltais ledėkais daužo
Ir tu toks menkas vabalas esi,
Be druskos kepamas ant beprotybės laužo,
Kada žmogystos dedasi dievais,
Iki žmogaus rūšies nė nepriaugę.
Paguodžia pieva tais margais žiedais,
Kada prie Letos srauto karšinies ir snaudi.
Nijolena