Dienos šios Rojus mudviem lai kuklus,
Tačiau išmoko jausmas trupinius dalintis.
Nedaug jau lūkesčių — tik rytą atsibust,
Tik pamatyt, pradžiugti, bet neskinti.
Sulaukt, kol saulė kelią savo nuriedės,
Petys petin taku kartu linguojant,
Užsnūst be baimių po nakties erdvėm,
Nešiurpstant miglos kad užlosto klonius.
Te būna aišku, žinoma daug kas,
Tačiau te budi ir smalsumas žvilgsny,
Kai eisim mudu per pražydusias lankas
Viršum nepriteklių lyg angelai pakilti.
Ne kūnais vystančiais, bet sielų lengvumu —
Kad nepatyrėme dėl ko ant vienas kito širsti,
Kad buvome laimingi dviese po lapu.
Nejau turėjom vieną bendrą širdį?..