Pro drumstą patyrimų miglą
Graudu žiūrėt į žydinčias spalvas.
Matai aplinkui, jog kažkas įvyksta,
Tačiau ne tau laižyt ar atsikąst.
Nespėji nosrika – sukumpęs kūnas klumpa,
Iš saujos byra plutos trupiniai.
Manei, plauki? Deja, plakei tik dumblą,
Iki save pradėjai garsiai keikt ir neigt.
O padėka? Malda? Matyt, sumišęs protas,
Jeigu neverta būtimi kliedėt,
Netrukdo kūnas, net labai ligotas,
Mylėt ir aukšto skrydžio pajėgiems linkėt.
Sekli savigaila akimoju pradingsta
Ir vėl regi pavasario spalvas.
Visi pavasariai tavy ir jie nedingsta,
Kol už tave svarbesnis dar kažkas.