Nykštukė Elzė buvo labai neįprasta didonė. Na, visai ne tokia, kaip kiti jos gentainiai. Pirmiausia, ji turėjo didžiulį krepšį, kurį visur ir visada nešiojosi su savim. Na kur jūs matėt didonę su krepšiu? Tokia ji buvo vienintelė. Ir dar – Elzė buvo garbanė. Garbanė beveik tokia, kokie būna tik garbaniai.

  Palaukit, o jūs išvis  žinote, kas tokie didonai? Taip ir maniau – jūs nieko negirdėjot apie šią nykštukų gentį. Tai štai, nykštukų yra visur ir visokių – miško, namų, parkų, pievų. Didesnių, mažesnių. Su kepurėmis, barzdotų, bebarzdžių ir akiniuotų. Yra net toks vienas keistuolis Debesylas, kuris apsigyveno ant debesėlio. O didonai – atskira nykštukų gentis, gyvenanti plačiose pievose. Kas po varnalėšos lapu, kas po gysločio. O kas ir į kraujažolės žiedyną užsiropštęs. Jie mažučiai, kaip ir visi kiti nykštukai, bet turi labai didelius drabužėlius. Gerokai jiems per didelius. Jei vieno didono ilgos, vos pavelkamos kelnės, tai kitas didoniūkštis vilkės ilgiausiomis rankovėmis švarką. O kaimyno batai bus lyg kokios baidarės. Dar kito nykštuko nė akių nesimatys iš po milžiniškos kepurės. Ir, skirtingai nuo kaimyninės raudonplaukių garbanių genties, visi didonai turi lygias ilgas baltas kasas.

  O štai Elzė ir buvo neįprasta nykštukė didonė. Taip, kaip ir visi kiti, ji gyveno plačioje pievoje po didžiuliu lubino lapu. Bet, skirtingai nuo kitų,  ji vilkėjo labai gražią ir nė kiek ne per didelę suknelę. Ir bateliai buvo visai tinkantys jos kojelėms. O švarkelio rankovės buvo lygiai tokio ilgio, kad netrukdytų pasisveikinti su kaimynu ar apsitvarkyti nameliuose. O iš po visiškai jai tinkančios kepurės netvarkingai draikėsi baltos didoniškos... garbanos. Taip – jokių ilgų kasų, tik garbanos. Ir dar Elzė turėjo didžiulį krepšį, kurio niekada niekur nepalikdavo ir, persimetus per petį, visur su savim tąsydavo. Ir tas jos krepšys kasdien vis sunkėjo ir sunkėjo ir vis labiau spaudė nykštukės petį.

  Tikrai tikrai, didonė Elzė ir elgėsi labai neįprastai. Na, bent jau neįprastai nykštukams. Nepasakyčiau, kad nykštukai būna piktukai ar kokie beširdžiai blogiukai, ne. Bet, išskyrus Elzę, nė vienas didonas neturėjo jokio krepšio. O ypač tokio krepšio.  Na, o jei ką rasdavo ar pasiimdavo iš namų – kraudavo kišenėn. O kiek tu į tą kišenę prikrausi – tuoj ir pilna. O Elzė į savo didįjį krepšį rinko ir krovė nykštukų bėdeles. Ir didesnes, ir visai nereikšmingas. Ir bėdelės, ir nesėkmės jau beveik netilpo į Elzės krepšį, lyg sunkiausi akmenys buvo nebepavelkami. Vargo nykštukė su tuo krepšiu, jau ir žeme jį vilko, ir prieky savęs stumti bandė – bėdų, lyg akmenų, tik daugėjo. Ir kaip nedaugės, jei didonai, išgirdę apie Elzę ir jos krepšį, mažiausiai nesėkmei ištikus, skubėjo pas keistąją nykštukę. Ir krovė, krovė viską krepšin.

  Štai vakar netoli žilvičio krūmo Elzę pasivijo vienas ilgakelnis nykštukas ir pradėjo pasakoti, kad jo nameliuose staiga dingo visi kaspinėliai, gumelės ir plaukų segtukai. Anokia čia nelaimė, sakysit? O kaip jam susipinti baltąsias kasas? Ar dabar vaikščiot susitaršius? Pasipasakojo nykštukas, lyg ir palenvėjo, nusipynė iš žolelių naują kaspinėlį – o bėdelė  ir atgulė mažu akmenėliu Elzės krepšy.

  O prieš tris dienas nykštukė sutiko mažą didoniukę. Iš po milžiniškos kepurės net akių jos nesimatė, tik graudžios ašaros tekėjo upeliais per skruostus ir smakrą. Kūkčiodama jis pasipasakojo, kad pasimetė jos draugė boružėlė. Dar visai mažytė, tik su dviem taškeliais – prapuls tarp žolių viena. Pagailėjo Elzė didoniukės, išklausė, patarė garsiai pašaukti draugę, po dobilų lapeliais paieškoti. Nurimo mažylė, o gerosios nykštukės krepšys visai nemažu grumstu pasunkėjo. O boružėlė, tai žinoma, neprapuolė, pati namo vakarop parėjo.

  O kur dar kaimynių prisvilę puodai, pamestos senolių kepurės, nubalnoti mažylių keliukai ar staiga lietaus užklupti keliautojai? Visus išklausė, visus užjautė Elzė, viską krepšin susikrovė.  Ir jau nebepavilko savo naštos. Jau ir pati, vakarais  vos ne vos namo parsiradusi, gailiai ašarodavo. Net galvojo mest savo didįjį krepšį, kokį kartą namie palikt. Bet tik prisimindavo Elzė savo mažuosius gentainius, pagalbos ir patarimų belaukiančius, stodavo akyse jai tai mažytė didžiakepurė raudanti didoniukė, tai seniukė baltaplaukė žeme besivelkančiu sijonu, išsigandusi, kad anūkiukai dilgėlėse pasiklydo. Ir iškeliaudavo į pievas garbanė nykštukė, vilkdama, stumdama, tįsdama savo didžiulę naštą. Kur ji dings be savojo krepšio?

 O sykį, vilkdama bėdeles ir vis rinkdama naujus skundus, Elzė nugirdo dviejų laumžirgių pokalbį. Didieji skrajūnai labai gailėjo nykštukės didonės ir,  tupėdami ant aukšto dagio, stebėjo Elzę ir patyliukais kalbėjosi:

 – Visai nuvargino tie nykštukai gerąją Elzę. Juk ji tuoj pati į tą krepšį sulįs kartu su visom bėdelėm…

 – O ką tu gali pasiūlyt? Elzytė taip visų gaili – tai ir pilnėja krepšys, renkasi bėdos lyg akmenys.

 – Girdėjau aš vieną dalyką esant. Nežinau, kiek tiesos, kiek išmonės, bet už pievos, tankiame miške, kur karaliauja garbanių gentis, gyvena išmintingas didonų ir garbanių žynys. Jis baltaplaukis kaip didonas, bet jokio per didelio drabužėlio neturi – lyg garbaniams priklausytų. Eina kalbos, kad jo širdis didžiulė ir gera, o išmintimi bet ką aplinkui lenkia.

 – Yra yra toks, ir aš girdėjau. Bet įsivaizduoji – leistis į mišką? Juk kaip baisu ir pavojinga! Kas ten gali laukti, kas nutikti? Ar tu buvai kada miške?

 – Juokauji? Kas savu noru miškan skris ar eis? Net aš dideliu lanku tą girią aplenkiu, o aš laukų ir pievų skrajūnas.

 – Taigi taigi...

Viską girdėjo Elzė. Paklausė paklausė ir lyg pamiršo tuomkart. Bet kiekvieną sykį, kai į jos krepšį įkrisdavo naujas akmenukas, kai reikėdavo išklausyti  verkiančio su  rakštim tarpupiršty ilgaskvernio didoniūkščio ar nykštuko, niekaip negalinčio pasiekt medum kvepiančios vingiorykštės – prisimindavo nykštukė laumžirgių pokalbį.  Vis dažniau ir dažniau.

  Tą kartą, vilkdama savo nelemtąjį krepšį, Elzė taip puškavo, taip prakaitavo, kad net nepastebėjo grumsto ant tako ir skaudžiai nusimušė kojelę. Ir pravirko. Ne iš skausmo – iš nevilties, liūdesio ir nuoskaudos.

  – Viskas! Kas bebūtų, kas benutiktų – eisiu pas išmintingąjį žynį. Eisiu į mišką, brausiuos per girią, kepurnėsiuos per visas kliūtis, kokios ten tik bus. Kažkas gi turi man pagelbėti, – susigraudinusi rypavo didoniukė.

  Kaip tarė, taip ir padarė Elzė. Juk visose pasakose taip būna – sykį nutarei, tai daryk. Persimetė per petį savo sunkųjį krepšį – pečiai nuo naštos nusviro, bandė prieky savęs naštą stumt – kelio nematė, kliuvo, griuvo. Neliko nieko kito, kaip tik paskui save vilkte vilkti sunkiąsias didonų bėdeles. Taip ir iškeliavo Elzė miškan ieškoti didžiašimrdžio išmintingojo žynio – paskui save vilkdamą didįjį krepšį.

  Niekada nebuvo miške Elzė. Nė vienas didonas nė sykio miškan kojos nebuvo kėlęs – juk jie pievų ir laukų nykštukai. Tik mamos ir senelės mažuosius didoniukus mišku baugino – kokie ten klastingi monai tyko, kokie stebuklai negirdėti gali nutikti. Labai nedrąsu buvo įžengt į miško tamsą, bet dar sunkiau buvo nešiotis nykštukų rūpesčius.

  Vai, kokie aukšti tie miško medžiai! Tai ne pievų smilgos ir net ne žilvičio krūmas palaukėje! O tuose medžiuose nematyti paukščiai aukščiau dangaus sutūpę. O gal jie tik ir tyko, kaip mažąją didoniukę kur nusitempti? Bet paukščiai tik čiulbėjo, ulbėjo, o Elzės lyg ir nematė. Tik vienas margas genelis raudona kepure lyg nejučia sekė nykštukę, neva vis kitą medį pakalendamas,  vis kitoj pušy kirminiukų beieškodamas. O didoniukė jo ir nepastebėjo.

  Tik staiga, kur buvus kur nebuvus iš už senos eglės išlindo gudrioji rudauodegė lapė. Gražuolė! Nežinojo dar  Elzytė kas čia per miško sutvėrimas, savo pievoje dar nebuvo mačius tokio gyvio. O lapė saldžialiežuvė kad ėmė gražbyliauti:  

  – Tai kurgi keliauji, mažyle baltaplauke? Kokią čia naštą taip sunkiai velki, žavi garbane?

  Lapė iškart apžiūrėjo keliautoją ir nutarė, kad tokia nedidukė toji neverta jos dėmesio, o štai didžiulis Elzės krepšys labai krito rudajai į akį. O gal ten turtai? O gal skanėstai? O gal net kokia nežinoma vertybė? Labai jau prireikė rudajai tų turtų.

 Tik ratais ratais aplink Elzytę lapė suko, o didoniukė nė neįtarė čia klastos esant – tokia graži, tokia maloni ta ilgauodegė! Tik staiga capt lapė už krepšio, kapt už ilgos rankenos ir tįst miškan! Bet sunki, vai sunki nykštukės našta! Nepavilko lapė didonų rūpestėlių. O ir raudonkepuris genelis kur buvęs kur nebuvęs, tuoj miško paukštukus sukvietė – kas lapei snapu uodegon cvankt, kas nageliais nosin drykst. Ir… Ir iš už kupstelių, iš už žolynų ir mažesnių krūmelių į lapę pasipylė giliukų, pušų kankorėžių ir nedidukų akmenėlių kruša. Greit greit pakrūmėmis nuskuodė nieko nepešusi lapė. Tik Elzė liko su savo sunkiuoju krepšiu – sutrikusi ir įbauginta. Kaip  gali būti, kad tokia gražuolė, tokia, rodos, maloni ir lipšni rudoji – pikta ir klastinga? Juk didonų pievoje gyvena tik nuoširdūs ir geranoriški nykštukai ir Elzytė dar nebuvo susidūrus su tokia neteisybe.

  Ne ne,  toks nuotykis tikrai neatbaidė nykštukės nuo siekio susirasti miške žynį ir kažkaip palengvinti savo naštą. Tik ji pasižadėjo ateity būti akylesnė ir atsargesnė. Ir, vilkdama sunkią naštą,  nupėdino – pirmyn, kur pro medžius saulė kelią rodė. Kažkodėl Elzė tikėjo, kad gerasis žynys gyvena ten, kur ją veda saulė. Ji ėjo lėtai, atsargiai ir tikrai, tikrai didoniukė nematė kad iš po nusvirusių eglių šakų, iš už krūmiukų, iš po didesnių lapų ją lydi daug smalsių žalių akelių.

  O miškas gražus buvo!  Išlakios pušys, rodos, dangų rėmė, plačios eglių skraistės lyg žalia siena neretai užtverdavo Elzei kelią – juk ji buvo tokia mažutė. Kartais tankmę praskirdavo šviesios laukymės, pilnos gėlių ir žemuogių. Bet dabar nykštukė jau  žinojo, kad miškas būna apgaulingas ir kad po gražia išore gali slėptis klasta – nepasitikėjo didoniukė tuo grožiu.

  Elzė kaip tik kirto vieną tokių kvepiančių uogomis laukymių. Tik kažkaip netikėtai priešais ją sujudėjo nedidelis žolynėlis, pakilo ir išvirto. Sukrutėjo  vienas grumstelis, kitas ir pradėjo kelti į viršų net pačią Elzę. Kas čia nutiko? Koks žemės krutėjimas? Gal drebėjimas? Tik nykštukė apie tokį niekad nieko nebuvo girdėjusi.  Žemė  kilo, kilo ir priešais ją išaugo visas kalnas. Na, gal ne kalnas, gal kalnelis – juk didoniukė buvo  maža nykštukė. Taip, tokių kalnelių Elzė buvo mačiusi ir savo pievoje, tik niekad nestebėjo, kaip jie atsiranda. Kalnas vis dar krutėjo, judėjo ir iš žemės pradėjo lįsti… pabaisa! Pirma pasirodė du žemėti kastuvai. Ne, gal greičiau tai dantytos šakės arba gal net plačios plačios letenos su ilgiausiais nagais. Brrr! O po to išlindo smaila rausva nosis su ilgais krutančiais ūsais. Galų gale žemės grumstus nusipurtė iš to kalno išlindusi ir visa juoda galva – trumpu juodu kailiuku, visai  be ausų ir su kone nematomomis akutėmis.  

 Elzė pagalvojo, kad  jai turbūt galas atėjo. Jeigu jau gražuolė lapė buvo tokia klastinga ir pikta, tai ko gi laukti iš to baisūno?

 O baisūnas ir pats atrodė išsigandęs ir sutrikęs:

 – Kur aš? Kodėl taip šviesu? Koks čia svetimas kvapas? Kas čia dar šalia manęs?

 – Čia aš, Elzė. Elzė  didonė. Tu nematai manęs? – įsidrąsino nykštukė. Aš turbūt pasiklydau, ieškodama miške žynio. O ką tu ten darai po žeme?

 – Aš ten gyvenu – po žeme. Man nepatinka šviesa, man jos visai nereikia, juk aš kurmis.  Aš užsisvajojęs irgi kažkur ne ten nuklydau. Aš svajoklis, – nusišypsojo kurmis, juokingai krutindamas ūsus, – o kodėl tu ieškai žynio?

   – Matai, kurmi, aš turiu bėdą. Tiksliau aš turiu ne vieną bėdą, o visą didžiulį krepšį vargelių. Ir jie ne mano – aš tiek surinkau kone iš visų savo gentainių – po rūpestėlį, po nesėkmę, po nerimą ar baimę. O dabar štai vargstu, tampau – nebepanešu. Gal išmintingas žynys man padės? Girdėjau, jis turi aštrų protą ir didelę širdį. 

   Ir Elzė parodė kurmiui savo naštą, kurią visą kelią vilko paskui save. Bet… beveik aklas kurmis vos galėjo įžiūrėti nykštukę, o jos krepšį gebėjo tik įsivaizduoti. 

   – O tu žinai, Elze, aš tau pagelbėsiu. Žinoma, šitame saulėtame pasaulyje aš aklas kaip kurmis, – šyptelėjo kurmis, bet po žeme – aš šeimininkas, tiek takų ir takelių prirausęs, visus kelius žinau. Ir kur žynys gyvena žinau. Tu, Elze, mažutė, tilptum į mano urvelį. Žinoma, ten tamsu, bet aš rodyčiau kelią. Teisingą kelią! Ar bandysim?

  Štai šito didoniukė tai nesitikėjo! Ar gali ji pasikliauti tokiu... tokiu nepatraukliu, iš po žemių išlindusiu kurmiu, jei gražuolė lapė taip klastingai norėjo ją apgauti? Lįsti po žeme? Kur tamsu ir galbūt nėra kuo kvėpuoti? O gal ten dar dešimt kurmių jos tyko? Bet juodasis, krutindamas smailą snukutį ir ūsus, šypsojosi ir visai negražbyliavo. Jis tik siūlė padėti. O kitos išeities Elzė ir neturėjo – ji ne tik pati neras žynio, bet ir kelio namo neras. Niekur tu čia nedingsi, mažoji didone, teks kliautis aklu urvų kasėju... 

   Kurmis atbulas, atbulas įsikasė į savo urvą, o paskui jį įlindo vidun ir nykštukė. Taip, nykštukė tai įlindo, o jos didysis krepšys?! Didysis krepšys buvo toks didelis, toks pilnas vargų, kad niekaip netilpo pro siaurą kurmio urvo landą. Ir taip, ir kitaip bandė Elzė ir kurmis sugrūsti nešulį – nei stumiamas, nei traukiamas, nei skersas, nei gulsčias jis netilpo. 

   – Sugalvojau! Aš keliausiu po žeme, o tu viršum, mišku, – staiga nudžiugęs sušuko kurmis. Tu, Elzyte tik stebėk, kur iškils nors ir nedidukas kalnelis – ten ir eik. Aš urveliuose – tu virš jų. Mes pasieksim žynį, pamatysi. Juk aš svajoklis, aš visad ką nors sugalvoju, – šyptlėjo juodasis, juokingai krutindamas ūsus.  

  Kurmis, kiek pasirausęs pirmyn, vis iškeldavo virš miško paklotės nediduką kalnelį, o didoniukė, kiek galėdama greičiau, nuskubėdavo link jo – jei tą kepurnėjimąsi galima būtų vadinti nuskubėjimu – kurmis juk negalėjo matyti, kokiu keliu veda nykštukę, jis rausė  tiesiausi keliu, o nykštukei teko kabarotis per kupstelius, kankorėžius, landžioti po šakomis. Ir visur – su savo didžiuoju krepšiu! Vai, kaip pavargo mažutė! O kai ji ropštėsi per nediduką kelmelį, nė nepastebėjo, kaip krepšys užkliuvo ir truputį įplyšo. Na, visai nedaug įplyšo.  O kai brovėsi po eglės šaka – krepšys dar labiau plyštelėjo. Ir... ir iš jo iškrito vienas akmenėlis – vargelis. Ir ne  šiaip sau iškrito, jis tik purpt – ir pakilo į dangų paukšteliu!  Ir kuo toliau keliavo nykštukė, tuo daugiau pro plyšusį krepšio kampuką byrėjo akmenukų, tuo daugiau į dangų kilo mažų paukštukų, kurie tūpė į medžių viršūnes, siekė debesis ir giedojo, giedojo. O krepšys vis lengvėjo, tik Elzė buvo tokia išvargusi, kad to nė nejuto. 

  O miškas retėjo, šviesėjo  ir lyg nejučiom prieš nykštukę atsivėrė jauki pievelė. O joje! Joje lyg soste ant  didžiulio kelmo sėdėjo baltaplaukis senolis, apsuptas žaliaakių, raudonplaukių garbanių nykštukų. 

  – Tai visgi ryžaisi, visgi atvykai pas mane, – šypsojosi žynys (Elzė iškart suprato, kad tai jis ir esąs), – pasakok, kokios bėdos atvijo.

  – Visokios tos bėdos, gerbiamasis žyny. Jos buvo ne mano, tas bėdas lyg akmenukus surinkau iš savo gentainių didonų. Bet tų akmenukų tiek prisirinko, kad pilnas jų krepšys virto mano dideliu vargu. Nebegaliu daugiau jo su savimi nešiotis, nebepakeliu. Tavo pagalbos, gerbiamasis, atėjau prašyti, – Elzė  kaip įmanydama stengėsi kalbėti oriai ir mandagiai.

  – Nagi, parodyk man savo naštą, – gudriai šyptelėjo senasis. Šypsojosi ir aplink sėdintys garbaniai.

   Elzė paėmė savo didįjį krepšį, jau norėjo parodyti koks jis nebepakeliamas, bet... bet jis buvo paprastas pustuštis nešulys. Vargeli mano,  kokia gėda! Kaip ji drįso dėl niekų trukdyti tokį garbų žynį? 

  Bet kur gi tuomet dingo visos didonų bėdos? Nykštukė atrišo krepšį ir iš jo staiga purptelėjo būrelis  mažų paukštukų. Purptelėjo paukšteliai ir, nutūpę medyje, užgiedojo. Tik tada Elzė pastebėjo pilnas medžių šakas giedančių sparnuočių – buvusių nykštukų rūpesčių.  

  – Bet juk taip nebūna! Nebūna juk taip, kad vargai, nesėkmės paukščiais išskristų! 

  – Sakai, Elze, stebuklų nebūna? – gudriai prisimerkęs šypsojosi žynys. Draugiškai šypsojosi, – o kad tu surinkai visus nykštukų vargus  – ar ne stebuklas? Kad į mišką keliauti ryžaisi – ar ne nuostabu? Tai nebijok atverti ir savo didžiojo krepšio. Atverti ir paleisti visas bėdeles. Tegu dangun lekia paukšteliais – dyvų dyvai gyvenime būna! O dabar eik. Eik paskui saulę – kur saulė, ten namai.

  Ir labai neįprasta didoniukė Elzė nuskubėjo jau į vakarus žiūrinčios saulės link.