Aš į svečius dabar neinu,
Nenoriu raukšlėmis apkrėsti.
Gyvūnų draugėje genu
Mintį meduotą, o ne prėską.

Ir gera man, suprask, tikrai,
Viena verkiu, viena juokiuosi.
Žvelgiu į dangų atvirai,
Nulyja skaudantį atodūsį.

Sau malonius žodžius skiriu,
Klausa juos sugeria iš lėto.
Dėkoju sau ir sau kuriu,
Kiti suprasti negalėtų.

Gerumą savame kieme
Palaistau, te vešliai sužydi.
Nekvieskit, į svečius jau ne,
Neinu. O kam save varžyti?