Gražiai pavasaris spalvas pasėjo,
Neliko niekur pilko lopinėlio.
Žaliuoja žemė, žiedais nušvito gėlės,
Kitas į krūmus, į medžius iškėlė.
 
Žali, atrodo, medžiai, betgi nevienodi,
Puošiasi kiekvienas atspalviu kitu.
Tamsesnėj ramybėj aukštos eglės stovi,
Bet ir jos nušvinta naujesniu rūbu.
 
Gera gerti pievų šiltą pienių auksą,
Liejasi bekraščiai rapsai geltoni.
Tik lietuvio akys lino mėlio laukia,
Kol nuklos žemelę toliai jų žydri.
 
Gegužė paliks dar aukso vasarėlei,
Liepoms pasipuošti, lelijų žiedams.
Dar vėliau rugpjūčiui, rugio pradalgėlei,
Saulės subrandintiems varpose kviečiams.
 
Pailsėjom žiemą balto sniego skraistėj,
Laukdami balandžio šiltesnių dienų,
Kad spalvų paletę pagaliau praskleidęs,
Nutapytų žemėj begalę žiedų.