Ruduo. Vėjas lapus nuplėšo,
Taip grožį sunaikinęs visą,
Žemei išpiršęs šalną, viešą
Palikęs bąlantį gėlimą,
Speigą pakvietęs, skvernu mostels
Ir skris ten, kur visai nelaukia.

Anei gėrėts, nei užuosti
To aromato, kuris plaukė
Rytais, į vakarus suėjęs,
Pirmąja meile užderėjęs,
Pradingo, tarsi ir nebuvo.
Neatrasi, kur jo slėptuvė.

Ruduo, ir vėl mane suradęs,
Įteikia laiko liūdną notą.
Tampu bežadis, tarsi medis,
Lyg širdį kas išamputuotų.