Dar mažas. Dar toks
mažas.
Pieštukas rankytei  dar 
svetimas,
ir Kalėdos dar tokios tikros, be jokio įtarimo apie
apgaulę.

Ir nebenori namo. Jau
nebenori.
Ir bėgi nuo savęs jau, 
dar nežinodamas, kas esi. 
Po lova dar kaladėlės gyvena –
nežinai dar, kad galima rašyt. 
Ir piešt dar nepamokė.

Ir kiek reiks nugyvent, kol išmoksi
sugrįžti.
Be baimės.

*
Jų taip pat nepamokė
mylėti.
Kaip medžiai miške ramstė viens kitą,
tiesūs ir atsakingi.
Užaugo.

Dar mažas.
Dar toks mažas.
Tu gūžies į kamuoliuką, į save, į save,
kai šakos – rankos apglėbia –
negrabiai, su meile neišdainuota ir
neišmokta.

O taip norėjai didelėm akim išpasakot džiaugsmą šio
ryto.

Palauk, ne dabar.

Jie – medžiai, tiesūs ir atsakingi. 
Širdys meile rusena
nebyliai.

Aš vakare paseksiu tau pasaką.

*
Kelintą kartą tu taip
patikėjai?
Naiviai, kaip gali tik mažas. 
Šunytis paklydęs prie durų budi – 
juk žadėjo šįvakar 
paimti. 

Su batais ir pirštinėtas – kad tik nepamirštų.
Kad tik neužmigtum – 
juk žadėjo šįvakar 
paimti.

Gniaužia ir smaugia,
jog rodos uždusi –
ašaros.
Tas netikėjimas kyla ir kyla, tvinsta, užlieja,
skandina.
Jūra. 

Bijosi turėti vaikų, 
kad niekad jų nepaliktum.
Neapgausi.