Pavasarį net Letos krantuose pražydusi gyvų aistra,
Nors šalnos lyg vilnis mirties skalauja ir skalauja.
Sapnuos ir atminimuose regi gražaus kažką,
Kas jau įgijo kūną naiviai žalią naują.
Ir lūpos kruta, tardamos maldas,
Nes būtos nuodėmės nuskendo ten, už vingio.
Jauti su nerimu, jog per sunki našta,
Ir tu nei šventas, anei nuodėmingas,
Todėl sugundo nusipraust gelmė,
Kurios paviršius atspindžiais atgijo —
Lyg senas pūzras ims ir pražydės.
Sudrėkę skruostai. Pasiguodi — lyja...
Skandinsies? Ne. Gal plaukti? Gal palaukt?
Juk įdomu, kaip keičiasi sezonai.
Gyvų aistra link švintančio dangaus —
Geidi gyvent labiau, nei alksti duonos.