Toks keistas laikas, gražūs ponai keri mus
Ir šypsena, ir melagingais žodžiais.
Danguj, jei tik galėtų, siūlytų namus
Ir po palangėm želtų vietoj rožių.

Stebiu ir liūdna darosi, gerai žinau,
Nei vienas neis su manimi dalytis.
Triukšmingas ego vajus baigsis ir tuojau
Barjerais tvers, skriaudas teks vėl laižytis.

Jūs, ponai, esat gražūs, bet gražesnė – aš,
Nes Lietuvos neišgrobiau, o jai derėjau.
Išbučiavau sugrubusias rankas „te švęs
Nors mano – menko daigo meilės sėją“.