Lyg žuvis išmesta į krantą,
Penimi gi ne vien tiktai duona,
Vos užgimus, vienai grumtis lemta, –
Mintys šaltos, tarsi lavonai, –

Gedulas iš pakampės iššliaužęs
Ir kumščiu užučiaupęs burną,
Burba „žemėj – pati blogiausia“, –
Pelenus supila medžio urnon.

Ir tampi jau skaudesnė už skaudų,
Ir paklausi: kuo nusikaltau?
Parėjau iš kvailių kvailiausia?
Už tylėjimą, dėkui Tau.

Užtampys ir užmuš pasiviję,
Tokios žemėje braido be vietos,
Žodžiais. Rinktųs geriau kalaviją,
Taip greičiau būt laisva galėtų.

Prakeikta, įklampinta į liūną,
Galbūt vaisių nesveiką brandinus,
Smerkiama už įgimtą gerumą
Siela meilės savų nepažinus.