Joruoja ryto žaluma,
šviesa įspindusi pro langą,
o, tėviškėle, tu graži mana,
ir mintys veržiasi ištrūkt į dangų,
gražu pavasarį mūs Lietuvoj,
kur tik pažvelgsi — liūla jorė,
žiedais ir lapais sprogsta tuoj,
ir stiebiasi į aukštį gėlės, žolės,
ir man ramu čia taip namuos,
po priedanga vaiskiausiojo žalumo,
ir gležną žiedą aš renkuos,
tegu papuoš širdies manosios rūmą