Jau krinta žiedlapiai ir pabučiuoja žemę,
Jų bučinys toks lengvas ir toks skaistus.
Jau laikas juos link šaltos žemės gena,
Ir jų, ir mūsų žydėjimas laikui paklusnus.
 
Tačiau nesensta niekad jausmas širdyje,
Taip norintis mylėti, bet dar neišmylėtas.
Jis pasiruošęs atverti mylinčiam duris
Ir negalvoja dėl savo pasekmių gailėtis.
 
Padovanokim bučinius kaip žiedlapius,
Te švelniai lyg drugeliai mūsų lūpas liečia,
Tegul širdis ir kūnas meilės šiluma apsąla,
Te niekada netenka ilgai laukti ir liūdėti.