Dovanojau tau gyvybės kelią,
Tegu jį dalužė aus ilgai.
Tu – pati brangiausia man, dukrele,
Žingsnio pratęsimą juk laikai.

Būk laiminga, – tau šneku šį rytą, –
Nepamiršk, ten, kur mama, namai.
Šiemet sodas taip gražiai pražydęs,
Gal todėl, kad kiemą aplankei.

Dievas viską mato, maldą girdi:
Neapleisk, – jo vakarais prašau, –
Jei dukrelei kas užgautų širdį,
Gėlą link manęs paslink arčiau.

Pats tikriausias turtas, sielos lobis –
Ta, kuriai gyvybę aš daviau.
Motinos dalia – žaizdas užlopyt,
Išslaugyt, mylėti ją karščiau.