Kylam, skrendam — nuo pat ryto dangus atrakintas,
O pavasaris ošia, pražydo ir gieda iki svaigsta net žilstančios galvos.
Ir minties nebėra suskaičiuoti sezonas pašėlęs kelintas,
Kai diena kiekviena kaip saldainis galugerkly salsta.
Skrendam, kylam aukštyn, kur mums šelmiškai mirksi žvaigždynai,
Ten, kur drovūs gaisai, horizontą palietę, nurausta.
Ar užteksim jėgų? Nė neklausk — tai vienintelis Dievas težino.
Laimė — šito stebuklo neduota nupirkti už auksą.
Tik užklysta mintis, kokio velnio tarnu
Parsisamdė tulžingas karšinčius,
Kai jis žydinčius vyrus po lauką lavonais išdraiko?
Nes tik jam malonu, kai suplyšę gyvenimai inkščia.
Išprotėjo seniokas, pajutęs, kad baigias jo spindintis laikas.
Nepasemsi iš Letos jausmų ir jėgų neįpūsi į mimiją,
Vardą apdergė tiek, kad savaime keiksmažodžiu tapo.
Ropinėja seniokas kaip voras po tviskančius rūmus,
Ne pavasaris eina su juo — vis plačiau žiojas laukiantis kapas.