Prašvito mano vakaras.
Gal pilnatim?
Lai bus tai paslaptis,
Tačiau ir mano žvilgsnio gelmėje žaltvykslė spinduliuoja.
Kokia naktis!
O Viešpatie, kokia naktis!..
Tikrai pavasaris – iš nėrinių pusnies
Glamonė tavo išvaduoja.
Dabar tai įdagas, kurs lieka po rievėm.
Kiekvienas vakarėjimas kuždės apie gyvybės šėlą,
Gruzdėti lengva bus darbuos kasdien
Nuo savo EGO kevalus nukėlus.
Tai pilnatis?
Pilnatvė tau ir man,
Kada nepritekliuje nieko nebereikia.
Net ištremta vienatvės pragaran,
Šituo pavasariu kliedėdama vėl svaigsiu.