Pavasaris jau pasileido lėkt visu greičiu.
Bandau pavyti, bet dūstu, kreguoju.
Nors jau žinau jo šimtą paslapčių,
Tačiau vienintelės – manosios – jis neuždainuoja,
Kodėl? Gegutė tyli. Ei, prabusk!
Sausoj žilvičio lajoje suskrido visos varnos.
Ropliams besparniams uždaras dangus,
O mano siela savo ūpą ardo.
Nusibraukiu liūdnumą nuo sausų akių
Ir surandu veiklos – nei žaismą anei darbą.
Tam, kad bent įspūdis išliktų, jog sykiu
Pavasario važelyje ir aš sėkmingai dardu.