*******
Visą naktį gulėjau ir žiūrėjau į lubas.
Bandžiau žvilgsniu pragręžti skylę.
Nepavyko.
Liko dar cemento sluoksnis.
Rytas barškina į langą, viliasi pažadinti,
degtukais paremti akių vokus.
Pavėlavo.
Nemiga jį aplenkė.
Šalia lovos guli senas šautuvas.
Noriu nusišauti, bet skauda.
Tėtis sakė, kad greičiausiai miršti,
kai vamzdį nukreipi į kairę akį.
Spūsteli gaiduką.
Viskas.
Tu – jau mėsos gabalas
ant dangaus mėlynumo kilimo.
Atsikėliau, priėjau prie veidrodžio,
jame pamačiau kažkokį žmogų.
Ne save.
Nušausiu veidrodį,
noriu atgauti savo veidą.
Užtaisau savo senuką štucerį
dviem surūdijusiom kulkom
ir paspaudžiu gaiduką.
Šūvis.
Veidrodis pabirsta šukėmis.
Nespėjau veido surinkti.
Reiks iššaudyti visus veidrodžius,
jei norėsiu atgauti savo grožį.
Visą gyvenimą nešiosiuosi štucerį,
užtaisytą kulkomis,
skirtomis veidrodžių medžioklei.