Kol Motinos gyvos

Branginti, mylėti, jiems kąsnis – sotus,
Supti, glamonėti... apleido namus.
Išskrido lyg paukščiai, – sena, vieniša
Ji poteriais šlama, kai gesta šviesa. 

Parklupusi prašo: apsaugok vaikus,
Šioj žemėj buvimas be jų man – sunkus.
Ir langas į sodą negesta ilgai,
Pas Motiną kelią pamiršo vaikai. 

Senatvė – ne džiaugsmas ir jėgos – ne tos,
Vandens kas paduoda, nebus, – ašaros, –
Ir žingsnis jos, žingsnis jau tapo sunkus,
Viltis, – Atsiremsiu į savo vaikus. 

Nutinka, sudūžta viltis į šukes,
Senelių namuose – gyvybei užgest.
Glaustų ir mylėtų nelieka šalia,
Net kapo nėra kam papuošti gėle.

Prašau, nepamiršti senatvėj Mamų,
Nes širdys jų kalba, „veltui dalinu –
Tau meilę“. Lankykit, mylėkite jas,
Kol Motinos gyvos, turtingi ir mes.

Prašau, aplankykit, priglauskite jas,
Kol Motinos gyvos, jauni esam mes
žemaitukė