Patyliukais ištuštėja pieštukinės,
Trupinėtos mintys dalinasi vietas
Ne vien tik tavo stalčiuose,
Ne vien sienų plyšiuose ištirpsta dėl to,
Jog vėlei pamiršai, į kur supylei rašalą.

Tylus alsavimas ir polinkis į artumas
Nesukelia kopimo į palaimą,
Tik teliuskavimus bangų sužadina
Ir jausenas — tarytum, būtumei žvakidė,
Neaplieta vašku, tačiau liepsnojanti.
Keli save, o žvilgsnis žudo tylą,
Bet ašmenys neaštrūs. Tyliai susmunki
Ant nebylaus grublėto stalo.
Ir jei šiam kūriniui iš medžio duotum kalbą,
Jis papasakotų vienišą kančią, papasakotų tave,
Nors visvien minčių neverstum kūnu,
Neatsiduotum tam spragsėjimui laužų,
Neatsiduotum niekam.

Menininke, ir jei tu duotum kalbą
Tai nedidelei naktinei lempai,
Ji išsakytų tavo nuodėmingas mintis,
Kurios praranda save, kai įninki į juodraščius,
Bet tu visvien bereikšmiškai dalintum sielą.
Ir jei tu duotum kalbą man – tylėčiau,
O tu raustum taip pačiai, kiap aš mainiaus,
Kai skaitei mano naktines mintis.

Tai tik mūsų nuogi jausmai ant popieriaus.