Kai tik rytą Arkliukas nubudo, iškart suprato, kad kažkas ne taip...Na, lyg ir niekas nepasikeitė – pro langą matėsi ta pati sugriuvusi pažiūrė, ta pati pasvirusi eglė ir kaip dažniausiai būna – pilki dangų dengiantys debesys.  Bet  ne – kažkas gi buvo kitaip! Arkliukas dar kartą įdėmiai apsidairė po kambarį – kėdės savo vietoje, indauja stovi, televizorius kaip visuomet spokso į jį savo juoda kvadratine akimi. Stalas tvirtai įsirėmęs į sieną. O ant stalo... O ant stalo... O ant stalo NĖRA LAIKRODŽIO!  Štai kas yra ne taip! Pala, tai kaip dabar Arkliukas gyvens?



       Kiek save prisimena, Arkliukas visada turėjo laikrodį. Laikrodį turėjo ir jo tėtis, ir jo senelis. Ir mama turėjo, ir močiutė. Visi arkliukai turi laikrodžius, nes jie labai moka skaičiuoti laiką. Arba jie moka skaičiuoti laiką, nes turi laikrodžius. Ir laiko jie visuomet turi tiek, kiek reikia. Atsikelti reikia per penkias minutes, po to aštuonias minutes mankštintis, šešias minutes rengtis. Aštuoniolika  minučių skirta pusryčiams. Ir taip visą mielą dieną. Jei turi laikrodį, niekada nieko nepamirši, visur suspėsi. Niekada nepamirši, pavyzdžiui, pasigrožėti savo pasvirusia egle kiemo gale – lygiai vienuolika minučių,  po pietų. Nepamirši pasidžiaugti saulėlydžiu – po vakarienės, septynias minutes. Visada suspėsi atlikti visus darbus ir pabūti dvidešimt tris minutes su draugais. Jei savaitgalis – su draugais reikia pabūti keturiasdešimt aštuonias minutes. Tuomet galima išgerti ir antrą puodelį kavos.



       O dabar gyvenimas sugriuvo... Arkliukas sėdėjo lovoje ir žiūrėjo į vieną tašką – beveik visas penkias minutes, skirtas atsikėlimui. O gal net septynias – kas dabar be laikrodžio pasakys. Koks siaubas! 



     Visai nusviro Arkliukui kojos ir jis visas liūdnas su tokiom nusvirusiom kojom išėjo į kiemą. Ir nuėjo kur akys mato – kokie dabar darbai, kokie pusryčiai... Arkliukas dabar be laikrodžio buvo nebe tas Arkliukas. Kitas. Sliūkino jis liūdnas ir nesavas.Pakely pasitaikė Asiliukas. Asiliukas buvo  pametęs akinius ir prašė Arkliuko pagalbos juos surasti. Bet Arkliukas visai neturėjo tam laiko – jis gi buvo be laikrodžio, ir negalėjo skirti tų vienuolikos minučių iš savo neplanuotų darbų rezervo. Ir pakeliui sutiktam Ežiukui, kuris prašė pagalbos surasti dingusias šukas, Arkliukas niekuo nepagelbėjo – jis tam juk neturėjo laiko. Taip ir liko Ežiukas susivėlęs.



     Bet Arkliuko kely pasitaikė ne tik nesėkmingai pasimetusių daiktų ieškantys draugai. Jis sutiko ir linksmų žvirblių pulką, kurie net supratimo neturėjo apie laikrodžius. Na kur jūs matėt žvirblį su laikrodžiu? Jie laimingi čirškė, skraidė, pešėsi ir vėl taikėsi. Ir ankstų rytą rasoje, ir per pietus kiemo dulkėse. Kažkaip Arkliukas pakėlė akis ir pamatė tuos laiko neskaičiuojančius žvirblius. Ir šyptelėjo. O pakėlęs akis dar pamatė katiną ant tvoros – irgi be laikrodžio. Jis tingiai rąžėsi, rietė nugarą ,  uodegą ir su panieka žiūrėjo į žvirblius. Pirmą kartą Arkliukas pamatė katiną. Nes anksčiau visai nebuvo skirta laiko stebėti žvirblius ir katinus – tai juk būtų tik laiko gaišimas. Kažkaip net geriau Arkliukas pasijuto – tiek naujo per vieną dieną. Jau ne tokiomis nusvirusiomis kojomis Arkliukas žengė toliau. Ir žvilgsnis jo buvo skaidresnis, ir akys išlendančią iš už debesų saulę pamatė. Dar Arkliukas pamatė saulėgrąžą, kuri bandė parodyti saulei savo didelę geltoną galvą. Kur ji buvo iki šiol, Arkliukas negalėjo suprasti. Jis nesuprato, kodėl anksčiau nepastebėjo žydinčių astrų Karvės darželyje, auksaspalvių žuvyčių Bebro tvenkinyje. Jis gi čia būdavo ir anksčiau. Bet tuomet turėjo lygiai trylika minučių nueiti iki darbo. Ir žiūrėti galima buvo tik į kelią ir į laikrodį. O ar būdavo anksčiau saulė danguje?



        Ir Arkliukas pirmą kartą viską pamatė kitomis akimis. Gyvomis, linksmomis. Tomis akimis, kurios pastebėjo žvirblius, katiną, saulėgrąžą... Taip, tai buvo KITAS Arkliukas – be laikrodžio.  Jis linksmai nusižvengė ir nuskubėjo į pagalbą susivėlusiam Ežiukui ir Asiliukui be akinių. Jie trise nutarė susirasti savo pradingusius daiktus. Pasiklausinėjo žvirblių, katino ir Karvės. Niekas nieko nematė, bet visi gailėjo ir patarė eiti pas protingąjį Bebrą. 



      Bebras ilgai mąstė. Gal kiek ir per ilgai, nes Arkliukui net nusibodo žiūrėti į žuvytes. Jis net suskaičiavo jas – dvylika. Po to rimtasis protingasis Bebras patarė susirasti Šarką. Gal net ne susirasti, o  susiradus tyliai pasekti, nes tai buvo vienintelis naujas atklydėlis jų gyvenvietėje.



     Žvirbliai padėjo rasti Šarką - juk žvirbliai skraidinėja visur, tai lyg sparnuoti, naujienas nešiojantys telefoniukai. Ir ką jūs manot – krūmuose prie Karvės astrų jie rado suslapstytus savo daiktus – ir akinius, ir šukas! Ir laikrodį. Kaip apsidžiaugė Arkliukas! Jis įsidėjo į kišenę laikrodį ir nuskuodė namo. Padėkojo pakeliui sutiktiems žvirbliams, nusišypsojo katinui, užkalbino Karvę, pasidžiaugė jau vakarėjančia saule ir saulėgrąža. Ir nė karto nežvilgtelėjo į laikrodį. Jis net nežinojo, kiek minučių užtruko pakeliui namo. O kam? Namie stabtelėjo prie eglės. Užsižiūrėjo, užsisvajojo... Pirmą kartą virš eglės pamatė visą pulką didžiulių burzgiančių karkvabalių. Ir du šikšnosparnius. Po to pamatė, kad saulė jau visai visai žemai. Jis ramiai atsisėdo ant suoliuko ir grožėjosi saulėlydžiu. Tiek, kiek norėjo. Kol saulė visiškai pasislėpė ir tik ryškiai raudoni jos gaisai nudažė eglę. Kol nutilo karkvabaliai.



    Arkliukas tyliai grįžo į namelį. Išsiėmė savo laikrodį, nusišypsojo ir padėjo jį į indaują. Ne ne, jis ir toliau rytais kelsis, mankštinsis, pusryčiaus ir eis į darbą. Grožėsis savo egle ir saulėlydžiu. Tik dabar tiek, kiek norės. Pakalbins Karvę, pasidžiaugs su žvirbliais jų laisve. Gal pamatys gandrą ar pempę laukuose... Jis visuomet turės laiko – nes kai nežiūri į laikrodį, visada atsiranda laiko pamatyti ką nors naujo.